Prasidėjo spektaklis

2021 Spalio 16

#Teatras

Spalio 8-10 d. Menų spaustuvėje buvo pristatyti režisierės Indrės Mickus (Pivoraitės) jaunųjų INSITI teatro mokyklos aktorių ir komandos narių 2020-2021 metų kūrybinio proceso rezultatai. Dalinuosi su Jumis savo, jaunos aktorės bei smalsios rašytojos, įžvalgomis, jausmais bei patirtimi, sukauptais per tris istorijų kupinas dienas.

Rež. Indrė Mickus | INSITI foto archyvas

Aktoriams atvykus į teatrą, viskas atrodė ramiai, gan neįprastai: neišsiblaškę, tylūs, lūkuriuojantys būreliuose, kurie vis pasipildydavo nauju, eismo kamštyje užstrigusiu ar prieš repeticiją šilta arbata paskanauti užsukusiu, veidu. Sulaukę visų savo spektaklio grupės narių, jie įžengė į salę… Jaunųjų aktorių akys tarsi nusidažė kitomis spalvomis, visa erdvė tapo lyg magiškas pasaulis. Vaikai, paaugliai, jaunimas gėrėjosi teatrinės erdvės žavesiu bei kūrybine atmosfera. Nors ir nėra lengva juos atitraukti nuo savų minčių, savų žaidimų, savų reikalų, tačiau režisierė Indrė Mickus meistriškai sukaupė visus repeticijai ir kiekvieną drąsindama išpildyti savo, kaip aktoriaus, užduotį, stipriai apkabino. Būtent šiuo metu aš virtau porcelianine lėle. Žiūrėjau. Tai į aktorius, tai į režisierę, kuri visa savo širdimi skatino jaunas sielas atsiskleisti. Vis dėlto, gražiausia dalis buvo kai sustoję rateliu visi susikibo už rankų ir kartu įkvėpė. Keliolika širdžių pradėjo plakti vienu ritmu.

Akimirka iš repeticijos | INSITI foto archyvas

Užkulisiuose vyraujantis aktorių šurmulys jaudino ir dar labiau augino nekantrumą pamatyti tiek užsidegusių jaunųjų aktorių nuoširdžiai pasakojančių įvairias istorijas. 6-i režisierės Indrės Mickus spektakliai analizuoja santykius tarp pačių vaikų, santykius tarp vaikų ir jų tėvų, santykius tarp vaikų ir mokytojų. Kiekvienas spektaklis išsiskiria savo žanru, forma, rekvizitais, muzikos bei apšvietimo sprendimais. Kiekviename spektaklyje vaidina skirtingo amžiaus vaikai, paaugliai, jaunimas, kurie vaidybos paslapčių mokosi 1-7 -tą sezoną (metus). Ir mokosi atsakingai. Kiekvieną kartą išvydus naują aktorių jauti kokį kelią jis jau įveikęs, ir kiek dar jo laukia priešaky, tačiau nepaisant mokymosi trukmės, gražu, kai visi tiki procesu, įsitraukia ir stengiasi įgyvendinti režisierės iškeltus tikslus. Atpažinus veidą, kuris auga vaidybos pasaulyje jau ne pirmą sezoną pamatai kiek ir kaip jis patobulėjęs, kam sekasi geriau, kam dar reikia laiko, ir visa tai – visiems aktoriams (tame tarpe ir man) žadina dar didesnį norą mokytis bei siekti gerų asmeninių bei komandinių rezultatų.

Akimirka iš spektaklio „Mūsų kiemo pasaka” | INSITI foto archyvas

Negalėčiau neišskirti spektaklio, kuris buvo pirmasis režisierės kūrinys, subrandintas dar prieš 6-erius metus.  2015 metais įkvėpęs ne tik pačią režisierę mokytis, augti, kurti, bet ir mokyti jaunuosius aktorius bei į jausmų pasaulį įtraukti žiūrovą. „Voratinklis“ – spektaklis, kuris augino ir iki šiol augina ne vieną INSITI jaunųjų aktorių kartą. Spektaklis, kuris įtraukia, sukausto, jaudina ir tiek aktorius, tiek žiūrovus skatina atsiverti nuoširdžiam dialogui. Neįtikima, kad jauni žmonės gali taip vaidinti… Gal tai ne vaidyba… Dar stebint repeticiją, įsakiau sau: per spektaklį neverk. Bet….

Deimantė Jociūtė | Spektaklis „Voratinklis” | INSITI foto archyvas

Įžengė jie į teatrą labai paprastai ir pasirodė gal kiek per drovūs būti scenoje ir pretenduoti į aktorius. Tačiau tai tik dar sykį patvirtino, jog tikėjimas savimi, mokytoju ir komandos nariais gali atnešti geriausius rezultatus. Nuoširdumas bei paprastumas sukūrė nepaprastai gerą spektaklį, kurį norisi pamatyti dar ir dar. Vos tik prasidėjus repeticijai, kai režisierė priėjo prie jaunųjų aktorių padrąsinamai kalbai, atrodė, jog kalbėti jau ir nebereikia, tačiau… Indrės kalbos visada jaudina, įkvepia ir užburia. Aktorių akys žibėjo, o klausėsi jie visko taip, lyg skaitytų režisierės mintis. Būrelis drovaus jaunimo vedamas mokytojos Indrės parodė meilę, kuri skirta kurti ir dalintis. Ir tai ne paprasta meilė, o meilė, kuri užsitarnauta sunkiu bei ilgu tiek režisierės tiek aktorių darbu. Prasidėjus spektakliui, po ištartų žodžių „gražaus spektaklio“ stojo tyla. Prabėgo šiurpuliukai ir įvyko stebuklas. Nors ir buvo klaidų, kurias dažniausiai žino tik aktorius ir režisierius: ne vietoj paliktas rekvizitas, žodis ištartas ne tas ar per trumpai išlaikyta pauzė, tai nesumenkino spektaklio ir neatitraukė nuo to kas vyko scenoje. Atsiradusios klaidos organiškai tapo šio vaidinimo dalimi (visuomet įdomu stebėti tą patį spektaklį ne vieną sykį). Žiūrovai ir pati režisierė nepaliaujamai kovojo su ašaromis, kurios veržte veržėsi nuo jaudinančių temų, emocijų, aktorių išgyvenimų, spalvų, ašarų, juoko… Širdis į širdį buvo išjaustos, papasakotos, išgyventos istorijos.  Po spektaklio įsivyravo šurmulys. Turbūt pats tyliausias, kokį gyvenime esu girdėjusi. Tądien ant scenos stovėjo dideli žmonės jaunuose kūnuose. Pilni laimės, meilės, jausmų.

Spektaklis „Voratinklis” | INSITI foto archyvas

Taip pat greitai kaip atėjo, taip pat greitai ir prabėgo spektaklių pilnas savaitgalis. Viena supratau – nepaisant visko, režisierė Indrė Mickus – autoritetas mums visiems. Ji istorijų kūrėja, pasakotoja, įkvėpėja, mokytoja, draugė… Žmogus jaučiantis tiek daug ir taip giliai. Jos noras dalintis – vienas gražiausių matytų dalykų šiame, ganėtinai pilkšvame pasaulyje. Ačiū, kad leidžiate matyti spalvas ir jausti atspalvius, miela Režisiere. Ačiū, už įvykusius stebuklus.

„Akistata su laiku,
Akistata su savimi pačiu.
Paskubėk, mes augam!
Niekas mūsų nelaukia…
Pagauti azartą ir gaudyti laiką.“

Prasidėjo spektaklis.

Teksto autorė GB.

< Naujesnis įrašasKeliauti į viršųSenesnis įrašas >