Pokalbis su Pijumi Mickumi

Pokalbį inicijavo NeSustojusi kultūra.

Aš Pijus Mickus (g. 1992), audiovizualinio meno kūrėjas. Žinias ir patirtį įgijau „Skalvijos“ kino akademijoje, kino stovyklose bei dirbtuvėse, universitete „University for the Creative Arts“ Anglijoje. Su žmona Indre esame įkūrę teatro ir kino mokykla „INSITI Artistų Namai“ Vilniuje, kurioje dėstau kino gamybą, organizuojame vaidybos stovyklas „Story Camp“, rengiame edukacinius seminarus ir kursus. Taip pat režisuoju bei montuoju reklamas, muzikinius klipus, filmus. Svarbią vietą mano gyvenime užima ir šokiai bei muzika. Groju pianinu nuo 8, šoku breiką ir gatvės šokius nuo 14. Labiausiai džiaugiuosi projektais, kurie apjungia visas šias sritis.

Kaip manote, ar režisierius formuoja visuomenės, žmogaus ir žiūrovo vertybes?

Manau, jog vertybės formuojasi realių sunkumų, nelaimių, iššūkių akivaizdoje. Tiek asmeniniame, tiek kolektyviniame lygmenyje. Vėliau režisierius kviečia su jomis nueiti į pasimatymą, pasivaikščioti, pabendrauti, pašokti, patirti… Su vienomis ryšys stiprėja, su kitomis blėsta. Vienas tuomet pasirenkame kasdienybėje demonstruoti labiau, kitų privengiame ir taip iki tol, kol gyvenimas priverčia vertybių spintas susitvarkyti iš esmės.

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės kaip režisierius?

Sąrašo neturiu ir skiepyti vengiu. Stengiuosi atsispirti nuo tikrumo, o toliau ir pačiam įdomu, kur ir koks kelias pasitaikys, kaip seksis keliauti. Nemanau, jog kiekvienas režisieriaus darbas yra jo asmeninių vertybių atspindys.

Kas Jums yra kultūra?

Suaugusių vaikų žaidimų aikštelė. Tai nuolatinis smalsumas, ieškojimas, mąstymas, eksperimentavimas, klydimas, mokymasis, bendradarbiavimas, kovojimas, tikėjimas, stengiantis suprasti žmogų.

Ar turite savo rutiną gyvenime ir kūryboje?

Kasdienybėje turiu, kūryboje ne. Vyksta pastovi kova. Džiaugiuosi abiejų varžovių pergalėmis ir pralaimėjimais.

Kokią realybę matote šių dienų mene ir kultūroje?

Atrodo, jog turime per daug burnų, per mažai ausų. Nematau nieko blogo kūrybos procese neturint genijaus savybių, korifėjų užtarimo arba bent jau aukštojo išsilavinimo ir solidžios patirties pasirinktoje srityje. Kūryba, mano akimis, yra viena didžiausių dovanų kiekvienam ir kiekvienam linkiu kurti. Tačiau čia pat susiduriame su slidžia kūrybos rezultatų vertės nustatymo problematika, prieš kurią šių dienų internetinio adrenalino, reklaminių manipuliacijų, greito pasitenkinimo bei tuščių sensacijų blaškomam pasaulyje, net kultūros veteranai, akademikai bei kritikai dažnai tampa bejėgiai. Žodis „vertė“ painiojamas su marketingo kampanijų išlaidomis, dirbtinai sukeltų skandalų amplitudėmis, egocentrizmo sužadintomis išskirtinumo iliuzijomis, socialinių tinklų pasekėjų skaičiumi ar tiesiog pelnu. Galbūt problemos sprendimas slypi asmeninės atsakomybės puoselėjime.

Ką Jūs manote apie kartų konfliktus kultūroje ir mene? Ar jie egzistuoja?

Manau, kad jie egzistuoja lygiai taip pat, kaip ir tarp tos pačios kartos atstovų. Ir ne tik kultūros ar meno srityse. Tačiau ne visuomet tai blogai. Juk ne vienas žymus menininkas, mokslininkas ar kitos srities veikėjas užsitarnavo vardą, siekdamas įrodyti savo teisybę. Agresijos, šmeižto, manipuliacijos netoleruoju, tačiau konkurencijai pritariu.

Ar teatrų/kino socialiniuose tinkluose vykdoma komunikacija šiandien pasiekia vartotoją, ar ji efektyvi?

Galbūt teisingiau klausti, ar komunikacija nėra įkyri. Svarbiausia, jog informacija būtų prieinama ieškantiems. O ieškoti ir rasti yra didelis džiaugsmas ir netgi būtinybė kiekvienam norinčiam augti.

Kaip manote, ar teatrui/kinui reikalinga komunikacija, ir kokia ji turėtų būti?

Žinoma. Prieinama, aiški, informatyvi.

Ką manote apie performansų meną? Ar stebite performansų meną?

Manau, kad tai pilnavertė saviraiškos forma. Tačiau nemanau, kad performanso menas turi išskirtinę privilegiją nepaisyti turinio. Gąsdinti, šokiruoti, provokuoti, atsisakant dialogo ar analizės, mano akimis, yra tuščia. Nesu uolus šios srities sekėjas, tačiau manau, kad ji turi pelnytą vietą kultūroje.

Kokių žmonių norėtumėte sutikti savo teatro ir kino mokykloje. Ar turite tokių žmonių kuriuos nuolat prisimenate ir kodėl?

Atvirų, smalsių, atsakingų, energingų, komandiškų, nebijančių klysti, gebančių dalintis, siekiančių tobulėti. Su dideliu džiaugsmu prisimenu visus, kurie su užsidegimu priima iššūkius, stengiasi iki galo, motyvuoja komandą ir nuoširdžiai džiaugiasi kūrybos procesu, net tada, kai rezultatai ne visuomet sėkmingi.

Kokius iššūkius išgyvenate savo profesijoje?

Projektų/veiklų finansavimai didžiąja dalimi remiasi tik paraiškų vertinimu. Manau, jog tai nėra vienintelis ir teisingiausias būdas skatinti kultūros augimą ir įvairovę.

Kam esate netolerantiškas šiandieniniame socialiniame gyvenime?

Esu gana tolerantiškas. Jaučiu laisvę pasirinkti kiek, kada ir kokio socialinio gyvenimo noriu, todėl net ir, mano supratimu, kvaili, beprasmiai ar kenksmingi reiškiniai per daug neerzina. Tačiau turiu įtarimą, kad narcisizmo tempai ir apimtys prie gero neprives.

Ką galite pasakyti apie savo miestą kuriame gyvenate? Kokį norite jį matyti?

Vilnius mane džiugina. Jis gražus, aktyvus, jaukus, modernus, augantis, svetingas. Judame teisinga linkme.

Kas Jums yra lietuvio tapatybė?

Individualizmas, intravertiškumas, kritiškas savęs ir aplinkos vertinimas. Čia yra nemažai pliusų.

Ar tikite lemtimi ar žmogus viską užtarnauja sunkiu darbu?

Šiuo metu esu tarpinėje stotelėje. Ankščiau labiau tikėjau darbo galia, dabar svarstau, jog likimas irgi prikiša nagus…

Ar mėgstate atostogauti? Kokios yra Jūsų svajonių atostogos?

Mėgstu laiką leisti aktyviai. Tada ilsiuosi labiausiai. Šokiai, vienaratis, vaikščiojimas lynu, muzikos kūrimas, žygiai. Norėtųsi retkarčiais skirti tam ilgesnį laiko tarpą – savaitę, dvi.

Ar skaitote menininkų pasisakymus projekto „[Ne]Sustojusi kultūra“ ,,Facebook“ ir ,,Instagram“ puslapyje? Ar tai Jus motyvuoja?

Čia išvydau ne vieną pažįstamą veidą. Smagu išgirsti jų mintis nekasdieniais klausimais. Taip pat ir naujos pažintys leidžia iš naujo įvertinti tiek save tiek savo aplinką. Džiaugiuosi šia puikia iniciatyva ir linkiu augti.