Pokalbis su Indre Mickus

2023 Rugsėjo 25

#Teatras

Pokalbį inicijavo NeSustojusi kultūra.

Aš Indrė Mickus (g. 1991). Esu kūrybos žmogus. Savo kelią meno srityje pradėjau 9-erių. Šokau gatvės šokius ir šiuolaikinį šokį. 13-kos jau treniravau kitus, įkūriau savo šokių studiją, tapau mokytoja. O šis žodis man turi labai didelę reikšmę mano gyvenime. Mokyti kitus yra labai atsakinga, o ir pati kiekvieną dieną mokausi. Visą laiką ieškau, atrandu ir mėgaujuosi. Tapau daugkartine Lietuvos ir Europos šokių čempione, dainavau, vedžiau renginius, vaidinau miuzikluose mažose ir didelėse scenose, keliavau ir vieną dieną atkeliavau savo įgūdžius sujungti į vieną profesiją – aktorė. 2014 m. baigiau LMTA teatro ir kino vaidybos bakalauro studijas pas režisierių J. Vaitkų. 2016 m. baigiau LMTA vaidybos magistro studijas pas režisierių A. Giniotį. Studijose mokiausi ir režisūros, o tai mane labai įkvėpė ir dar studijų metu įkūriau teatro ir kino mokyklą vaikams, jaunimui ir suaugusiems „INSITI Artistų Namai“. Atradau save mokytojos bei režisierės amplua.

Indrė Mickus | INSITI foto archyvas

Kaip manote, ar režisierė formuoja visuomenės, žmogaus ir žiūrovo vertybes?

Žinoma ir ne. Kai pradėjau dirbti su jaunimu, analizuoti su jais visuomenei, o ypatingai jiems patiems aktualias temas, mačiau kaip jie patys keičiasi. Kaip kinta jų požiūris į save, darbą ir kitus. Tai jaudina ir skatina dar daugiau dalintis savo žiniomis bei mintimis, kurias transliuoju savo darbuose. Kas kart po parodyto spektaklio, filmo ar pravestos pamokos jaučiu poveikį dalyvavusio gyvenime. Supranti, jog kažkas turi pasakoti, kažkas turi klausytis. Ir jei bent kiek paliečia mokinį, aktorių ar žiūrovą tavo žinutė jau keičiamės, jau esame laimingesni, net jei ir pasakojimas nėra linksmas. Tačiau ne visi keičiamės. Kai kurie dalyviai ar klausytojai lieka nepasisėmę, neparagavę duotojo laiko ir tai ko gero yra labai natūralu, kadangi požiūrio ir jau suformuotų asmeninių vertybių pakeisti per kartą ar du nėra realu. Kiekvienas mes turime savo skonį, lūkesčius, tikslus ir gyvename kaip norime.

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės kaip režisierė?

Pagarba ir atsakingumu. Kiekvienas pokalbis, pasiruošimas, susitikimas vedamas nuoširdumu gali tapti nepaprastu reiškiniu kiekvieno gyvenime. Gebėjimas priimti, neatmesti iš anksto nusistačius ar prisigalvojus, įkvepia atrasti savyje užslėptą tikrąjį AŠ. Kartais, rodos labai paprastas žodis AČIŪ tampa labai sunkiai ištariamas. Mes laukiam kol kas nors jį ištars, o kitam jį ištarti darosi vis sudėtingiau.

Indrė Mickus | INSITI foto archyvas

Kas Jums yra kultūra?

Dalijimasis informacija, kuri skatina tobulėti, analizuoti ir veikti.

Ar turite savo rutiną gyvenime ir kūryboje?

Turiu ir kartais ją laužau.

Kasdienybėje susikurta rutina leidžia įsitraukti į veiklą ir greitai nepasiduoti. O kūryboje sistemingas darbas greičiau lavina įgūdžius ir išsikelti tikslai pasiekiami sėkmingiau. Tačiau kartais savęs įmetimas į situacijas bei darbus kurių neatlieki kasdien išbudina tave neužsistovėti vietoje, o nuolat ieškoti ir atrasti. Kiekviena mano diena labai skirtinga ir emocinga. Daug veiksmo, žmonių, renginių… kartais norisi tiesiog ramybės. Knygos ir vienatvės, laiko sau. O kartais dar daugiau veiksmo. Taip mano gyvenime atsirado hobis – boksas.

Kokią realybę matote šių dienų mene ir kultūroje?

Šiandien gal kiek stingu darbų, kurie ne tik trauktų akį dėl bajerio, įspūdingo apšvietimo šou ar iškilusios pavardės, o įtrauktų dėl pačio kūrėjo paprastumo ir skleidžiamų tikrų emocijų. Nors atrodo į kiekvieną darbą kiekvienas beruošiantis įdeda labai daug savo meilės, kartais atrodo, kad daug meno vardan meno, o kritikai ar užsakytas straipsnis atsako už tave. Šiandien labai daug „kūrėjų“, labai mažai palaikymo ir vienas kito vertinimo. Ir itin didelis pasislėpusių, o galbūt užgožtų kūrėjų skaičius, kurių darbai galėtų būti svarbūs, tačiau išgirsti tik nedaugelio.

Indrė Mickus | Vaidybos seminaras | INSITI foto archyvas

Ką Jūs manote apie kartų konfliktus kultūroje ir mene? Ar jie egzistuoja?

Be abejo. Ir egzistuos visais laikais. Tik pastebiu, jog dauguma bėga nuo konfliktų mene, nes asmeniniame gyvenime jų ir taip nestinga. Manau, jog jei mes bėgsime nuo dramų mene, mes bėgsime nuo realybės asmeniniame gyvenime. Susidurti su tais dalykais, kurie mus skaudina, ardo ar barsto iš šono yra labai reikalinga savianalizei ir konfliktų stabdymui tiek savo tiek kitų gyvenime. Bijau tikrų jausmų – bijau susipažinti su savimi.

Ar teatrų/kino socialiniuose tinkluose vykdoma komunikacija šiandien pasiekia vartotoją, ar ji efektyvi?

Galbūt. Sunku tiksliai atsakyti ar tikrai pasiekia ir ar tai efektyvu. Manau, jog kai žinai ko ieškai ir ieškai, socialinių tinklų informacija tampa naudinga. Tačiau kartais atrodo, jog tos informacijos yra tiek daug, jog tampa nebeaišku kam ji skirta ir ar apskritai gali ką nors surasti kas galėtų tave kur nors nukreipti. Dideliame informacijos sraute bei komentarų skiltyse pasimeta profesiniai interesai ir atsitrauki.

Kaip manote, ar teatrui/kinui reikalinga komunikacija, ir kokia ji turėtų būti?

Žinoma reikalinga, tik galbūt norėtųsi daugiau komunikacijos tikslumo, tarpusavio bendradarbiavimo ir noro pažinti ir kitas, naujai atsiradusias, pradedančias savo karjeras asmenybes.

Indrė Mickus | Vaidybos stovykla Story Camp 2023 | INSITI foto archyvas

Ką manote apie performansų meną? Ar stebite performansų meną?

Stebiu. Ne specialiai. Kartas nuo karto pasidomiu kas kur vyksta, nueinu įsikvėpti, pasižvalgyti, paanalizuoti kodėl tai vyksta. Kartais reginys tau atsiunčia be galo svarbią žinutę, kartais tau tiesiog gera nuo skleidžiamos emocijos, bet kartais performansai iššaukia ir neigiamumą. Neretai atrodo, jog atliekamas pasirodymas yra vardan noro tapti žinomu ar sėkmingai parašytas projektas gavęs finansavimą turi reikalą išleisti pinigus. O ko buvo siekiama ar tai išvis reikalinga – pasimeta.

Kokių žmonių norėtumėte sutikti savo teatro ir kino mokykloje Ar turite tokių žmonių kuriuos nuolat prisimenate ir kodėl?

Vis dažniau sutinku žmonių, kurie nori veikti, bet dar neatradę kaip tai patirti. Visi mes galime užsiimti kokia nors mėgstama veikla, bet ar iš tikrųjų norime mokytis? Norisi, jog žmonės nebijotų ryžtis nepaprastai savo gyvenimo pojūčių kelionei, nors dar ir nežino, jog tai bus reikšminga. Kartais jaučiasi pasitikėjimo trūkumas. Žmonės nori čia ir dabar gauti taip greitai, kaip nenori bent kiek neskubėdami mėgautis procesu ir sulėtinti laiką, jog toliau, išmokus gebėtų išmokti dar. O juk tobulėti, reiškia – augti. Tačiau proceso metu, praėjus mėnesiams, o kartais metams, pasimaudžius mokyklos vertybėmis, džiaugiuosi, jog vis daugiau ir daugiau išlieka norinčių tęsti veiklą ir jiems atsiranda noras daugiau sužinoti, patirti, mokytis. Yra mokinių, kurie ilgą laiką mokėsi kartu ir jau iškeliavo į pasaulį ieškoti savęs bei mokytis iš kitų. Gera prisiminti juos, laiką kartu ir siųsti jiems nuoširdžią sėkmę niekada nepasiduoti ir atrasti tai kas jiems bus be galo svarbu ir reikšminga. Smagu matyti kaip jie auga ne tik mokyklos ribose, bet ir už jų.

Indrė Mickus | Judesio išraiško seminaras „become – light” | INSITI foto archyvas

Kokius iššūkius išgyvenate savo profesijoje?

Esu labai empatiška asmenybė. Šis gebėjimas mano profesijoje labai gelbėja ir leidžia įsijausti į kuriamus darbus bei supratimą kaip mokyti ir kas yra reikalinga, tačiau kai kiekvieną dieną išgyveni ką išgyvena ir kitas, truputį darosi nepatogu. Tačiau ieškai kur gali iškrauti iš savęs ko yra per daug. Svarbu nelaikyti savyje, o atrasti kur šį jausmą gali perkelti. Ir jaučiu, kaip tas nepatogumas po truputį iškeliauja į vaidmenis, kuriuos kartu kuriame su jaunaisiais aktoriais.

Ką galite pasakyti apie savo miestą kuriame gyvenate? Kokį norite jį matyti?

Didelis konkurencingas ir spalvingas miestas. Jame tiek daug nuostabių neatrastų žmonių ir tiek mažai erdvių, kurios galėtų būti skirtos nepaprastiems jų darbams. Norėtųsi konkurenciją paversti pagalba, daugiau atrasti laiko tikrumui ir dar daugiau gražių nuoširdžių kultūros renginių. Rodos viskas kaip ir yra, tik kažkur kiekvienas esame pametęs vieną dėlionės detalę.

Kas Jums yra lietuvio tapatybė?

Manau savęs išsaugojimas. Unikalumas ir augimas.

Dauguma mūsų nori būti ar tapti panašus į kažką ir tai šiek tiek glumina. Mes turime turėti autoritetus, įkvėpimo šaltinius, bet nereikėtų pamiršti savo autentiškumo. O vis daugiau ir daugiau žmonių didžiuojasi, jog yra palyginamas su kažkuo ar pats drąsiai sako, jog jis yra toks kaip tas, o ne kaip aš. Gerai, norėti pamatyti kitus, pabandyti kitų tradicijas, bet reiktų nepamiršti ir tikrojo savęs.

Indrė Mickus | Vaidybos seminaras | INSITI foto archyvas

Ar tikite lemtimi ar žmogus viską užtarnauja sunkiu darbu?

Kiekvienas mūsų šiame gyvenime turime misiją. Kokia ji yra? Galbūt ir nesužinosime. O kartais jaučiame. Esame čia, laiku ir savo vietoje. O kartais greičiausiai mums nepatogu ir nerandame sau vietos. Lemtis – ji mus mato. Mes irgi galime ją pamatyti. Bet taip, talentas jis yra kiekviename, tačiau padirbėti reikia ir ne mažai, jog atsiskleistume, ką nors pasiektume. Mums reikalingi žmonės, aplinka kuri mus palaikytų, skatintų nepasiduoti ir veikti. Ir po truputį, įdedant daug darbo ir širdies atsivers tiek galimybių kiek esame verti, kiek mums duota. Manau, niekada nereikia galvoti, jog jei nepasisekė ar kas nors nepagyrė, tai jau viskas prarasta ir ieškosiu ko nors kito. Kartais atsiskleisti neužteks vienos dienos, mėnesio ar metų. Teks padirbėti. Arba – ieškok.

Ar mėgstate atostogauti? Kokios yra Jūsų svajonių atostogos?

Nežinau ar mėgstu, nes mažai atostogauju. Žinoma skiriu laiką poilsiui, kelionėms. Labai svarbu matyti, patirti, bendrauti. Kartais pabūti su savimi. Tačiau visas kūrybinis laikas užima daugiau laiko, negu galiu leisti sau planuoti ilgas išsvajotas atostogas. Bet kai leidžiuosi į savo trumpąsias atostogas, leidžiuosi 100% procentu. Žinau, jog turiu pailsėti, atsikvėpti, įsikvėpti, nes po jų, manęs laukia darbas, kuris atneša labai daug laimės, bet jam turėsiu turėti daug jėgų. Todėl, kad ir kaip nenustygčiau vietoje turėdama laisvą laiką, tikrai mėgaujuosi knyga gamtoje ar prie vandens. Nesu tas žmogus, kuris ilgai galėtų veikti be suplanuotų planų. Vis gimsta idėjos, kurias noriu įgyvendinti ir imuosi veiksmų. Pamenu ne kartą per savo atostogas mėgavausi rašydama scenarijų naujam spektakliui ar galvojau kokius vaidmenis skirsiu savo jauniesiems aktoriams.

Indrė Mickus | INSITI foto archyvas

Ar skaitote menininkų pasisakymus projekto „[Ne]Sustojusi kultūra“ ,,Facebook“ ir ,,Instagram“ puslapyje? Ar tai Jus motyvuoja?

Atradau šį projektą visai nesenai ir labai džiaugiuosi, jog yra tokia vieta, kurioje gali sužinoti apie tiek įdomių, gal kiek pamirštų, neatskleistų ar nepastebėtų, bet įtraukiančių ir dar nematytų veidų. Norisi matyti naujus, talentingus ir kuriančius žmones.

< Naujesnis įrašasKeliauti į viršųSenesnis įrašas >