Pažeidžiami

2024 Balandžio 29

#Teatras

❤️‍🩹 Ko gero, viena iš sunkiausių užduočių jaunam (ir ne tik) žmogui yra tapti atviru, nuoširdžiu ir pažeidžiamu savo bendraamžių akyse. Šiomis akimirkomis pasąmonėje tenka sau pripažinti savo netobulumą, trūkumus, abejones, tenka pasiduoti nežinomybei, tenka išdrįsti „duoti“ be garantijų gauti kažką atgal.

🥲 Tačiau, būtent šis sunkus ir dažnai bauginantis pasirinkimas ir yra vienas iš pagrindinių kelių, siekiant augti, tobulėti, atrasti bei įkvėpti, jaudinti, atrakinti. Tokiomis, retai kasdienybėje pasitaikančiomis, akimirkomis, kuriose susitinka nebe socialinės normos ir standartai, o vidiniai žmonių jausmai, rūpesčiai ir viltys, gali įvykti netikėčiausi dalykai. Gali prasiveržti ir meilė ir neapykanta, gali išryškėti ir rūpestis ir abejingumas, gali išriedėti ir džiaugsmo ir liūdesio ašaros, o kartais  – net abi vienu metu.

Spektaklis „Voratinklis” | Rež. Indrė Mickus

🎭 Būtent šiuo neprognozuojamu nuoširdumo keliu INSITI Artistų Namų teatro trupė balandžio 24 d. Vilkaviškio kultūros centro didžiojoje scenoje su režisierės Indrės Mickus spektakliu „Voratinklis“ žengė prieš savo bendraamžius. Sėdint salėje buvo galima jausti, kaip ore cirkuliuoja didžiuliai energijos srautai ir su kiekvieno žiūrovo pasauliu aktoriai ir spektaklio temos užmezga vis kitokį, individualų, bet visuomet nuoširdų ryšį. Vieniems riedėjo ašaros, kitus ėmė juokas, treti sėdėjo tarsi užhipnotizuoti… „Voratinklis“ užsimezgė.

INSITI teatro trupė | Vilkaviškio kultūros centras | INSITI foto archyvas

💬 „Smagu, jog mūsų mokykloje vaidyba augina asmenybes ir visa tai, ko jaunieji aktoriai mokosi, vėliau gali taikyti ne tik scenoje, bet ir asmeniniuose gyvenimuose. Džiaugiuosi matydama ir jų profesinį augimą, kuris kaskart scenoje išryškėja vis kitais pavidalais. Pradėjome nuo mažų scenų, keliavome į didesnes ir atkeliavome ir į didžiąją Vilkaviškio kultūros centro sceną. Šį sykį festivalio „Teatras keliauja pas vaikus” programoje, kurį surengė teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Assitej” (Lietuvos asitežas), vaidinome paaugliams. Dažniausiai spektaklį „Voratinklis“ rodyti pasirenkame mažesnėse erdvėse, nes dalijamės tikromis emocijomis, kalbame jautriomis temomis ir tai darome subtiliomis priemonėmis – tam žiūrovas reikalingas labai arti. Tačiau džiaugiamės, jog visos komandos tikėjimo ir pastangų dėka pavyko sukurti intymią ir jaukią atmosferą net ir didelėje VKC erdvėje su 160 žiūrovų. Ši patirtis yra labai vertinga tiek man tiek kiekvienam aktoriui. Jaučiuosi laiminga ir dėkinga visiems, kad visa tai vyko, vyksta ir vyks“ – mintimis dalijasi režisierė Indrė Mickus.

Pijus Mickus, Indrė Mickus | INSITI foto archyvas

🙃 Aktorių emocijos:

💬 “Didelėje scenoje buvau jau ne pirmą kartą. Ir šoku ir dainuoju didelėms auditorijoms, bet vaidinau – pirmą kartą. Ir tai buvo dar vienas iššūkis, kurį priėmiau. Buvo šiek tiek baisu, ar žiūrovą tikrai pasieks emocijos ir garsas, tačiau visos pamokos INSITI mokykloje bei režisierės ir mokytojos Indrės palaikymas visuomet atneša gerus rezultatus“ – Deivė Mankauskaitė.

💬 „Labai smagi kelionė. Buvo keista ir kiek baisu vaidinti didesnėje scenoje nei įprastai, bet taip pat labai įdomu ir tikrai geras iššūkis. Stiprus palaikymas, geri draugai ir nuostabi patirtis“ – Aida Masiulionytė

💬 „Prieš spektaklį buvo jaudulio kaip reikės užpildyti visa erdvę. Prieš pat prasidedant jaudulys truputuką atslūgo, nes pasitikėjau tiek savimi tiek draugais. Per spektaklį jaučiausi nuostabiai. Labai patiko išvažiuoti ir suvaidinti spektaklį kitur“ – Pijus Kaklauskas

💬 „Įėjus į sceną ir pamačius, kiek daug kėdžių yra prieš mane, iškart pajutau jaudulį. Bet tada atėjo didelis atsakomybės jausmas. Supratau, kad reikės taip stengtis, kaip dar niekada nesistengiau. Kai prasidėjo spektaklis ir įėjau į sceną, atrodo visai pamiršau save ir tik mintyse vis galvodavau, kad turiu nusiųsti savo emociją, garsą, energiją iki pat galo, palaikyti vidinį greitį. Nuėjus už kulisų, atsisėdau, drebėjau, verkiau ir žiūrėjau į vieną tašką, iki tol kol išėjau iš emocijos. Pasibaigus spektakliui – pavargau. Nuo emocijų galva pasunkėjo kokiais dešimt kilogramų, o kūnas buvo kaip lapelis, kurį nešioja smarkus vėjas. Kad ir kaip buvau išsekusi, viduje jutau kažkokį išskridimą ir laimės jausmą, kad turėjau tokią vertingą patirtį“ – Ieva Vosyliūtė

💬 „Nemeluosiu tūkstančiai drugelių lakstė mano kūne! Generalinėje repeticijoje nebuvo lengva – dar pamenu su Ieva pavaidinusios užkulisiuose raminom viena kitą, kalbėjom, kaip neįprasta tokioje erdvioje scenoje. Tryškavo jauduliukas ir baimė, bet tikrai džiaugiausi už tokią STEBUKLINGĄ patirtį. Esu labai dėkinga!” – Adrija Janickaitė

💬 „Labai bijojau eiti ant scenos. Ne viskas gavosi taip, kaip norėjau, todėl buvo truputį liūdna, bet po to, kai visi pasikalbėjome, nuotaika pagerėjo ir džiaugiausi, kad turėjau tokią progą suvaidinti būtent taip. Labai gera patirtis ir buvo tikrai labai smagu“ – Eimantė Ališauskaitė

💬 „Prieš spektaklį labai jaudinausi – buvo baisu, kad manęs neišgirs, nepajaus… Spektaklio metu sukaupiau visą energiją ir atidaviau visą save taip, jog vos nulipus nuo scenos pajutau, kad kūnas vis dar dreba iš to adrenalino ir džiaugsmo. Buvau pervargus, bet laiminga, o tai – pats geriausias jausmas. Dar kartą supratau, jog reikia pilnai pasitikėti savimi ir savo vaidmeniu. Tada – net gale sėdintys žmonės tave išgirs ir supras. Reikia išsimaudyti scenoje norint pajausti tą jausmą, kurį jaučiau baigusi vaidinti“ – Ugnė Klybė

🙏 Už galimybę dalintis nuoširdžiai dėkojame:

Teatrų vaikams ir jaunimui asocijacijai – Assitej Lithuania

Vilkaviškio kultūros centrui – VILKKC

Renginių organizatorei – Daivai Kasulaitienei

INSITI Artistų Namai  – čia mes kuriame…

Keliauti į viršųSenesnis įrašas >